Fabrizio Ulivieri - TrendSetter

  Camminavo sul Baltas Tiltas  Guardavo giù al fiume - canoe Passavano e da una un bimbo Giù da sotto dall'acqua ha riso Mi ha salutato con la mano Eri tu Luigino quel bambino Sorrideva uguale uguali occhi Aveva lontano - mi passava vicino ----------- Baltas Tiltas è un ponte che attraversa Vilnius. Si chiama Baltas Tiltas, il Ponte Bianco, perché è tutto bianco. Vi sono bar, negozi e centri di ristoro. Vi si fanno molti eventi durante l’anno. ------------ Telegram: De Unamuno Whatsapp: De Unamuno

  Tutto sa di morte qua - di non vita Il cielo è sempre grigio mai il sole Scalda il sangue e a viver invita Il cuore ha ragioni sue che vuole Al buio bianco del ghiaccio e neve Raccoglie sé e muto cresce e duole Nella mente si spande e la imbeve E nel grigio di questo mondo crea Sale e va là oltre l'odiosa neve È l'unico sole che arde mia idea La parola e il pensiero sviluppa Si fa misericordia e sua dea. ------------------- Telegram: De Unamuno Whatsapp: De Unamuno

  Homesickness, or nostalgia, is a longing not so much for people as for the natural landscape of one's homeland: its forests, mountains and hills, rivers, lakes, the blue of its skies, its sunsets—in short, for the whole environment with which a person has grown together, and on leaving which he feels that he has left behind a part of himself. (Antanas Maceina) Below is a poem by Salomėja Nėri s, one of Lithuania's most celebrated poets, who suffered more than perhaps any other Lithuanian intellectual from being separated from her homeland and, above all, from being accused of treason (rightly or wrongly, that is not for us to judge). Bloodied and plundered, You stand before my eyes... I would walk a hundred miles on foot Until I saw you living once again. Whether orchards there are blossoming, Or fruit hangs heavy on the bough, Or yellow leaves are falling, I shall return to you on my knees Through rain, hard frost, and winter's cold... Like the grass that grows in...

  Tėvynės pasiilgimas, arba nostalgija, yra pasiilgimas ne tiek žmonių, kiek tėvynės gamtos: miškų, kalnų bei kalnelių, upių, ežerų, dangaus mėlynės, saulėlydžio, apskritai visos aplinkos, su kuria žmogus yra suaugęs ir kurią palikęs jis jaučiasi palikęs savo paties dalį.  (Antanas Maceina) Sukruvinta ir apiplėšta Ji stovi man akyse… Šimtus aš mylių eisiu pėsčia, Kol gyvą pamatysiu. Žydės ten sodai, svyros vaisiai, Ar lapai kris pageltę, Aš keliais į tave pareisiu Per lietų, gruodą, šaltį… Mane – kaip lauko žolę – girdė Gimtosios žemės syvai… Aš saugojau tau savo širdį – Žėruojančią ir gyvą. Nepardaviau tavęs aš niekad, Neišdaviau, mieloji! Audra praūžia, miškas lieka… Širdis gi nemeluoja. (Salomėja Nėris) Telegram: De Unamuno Whatsapp: De Unamuno

  Gyvenu Lietuvoje jau keletą metų. Vertinu daug dalykų Lietuvoje. Ypač įdomūs man pasirodė žmonės. Mano nuomone, tai žmonės - ypač kilę iš kaimo vietovių, kurie sudaro daugumą - giliai įsišakniję skausmo kultūroje. Čia dalinuosi savo pastebėjimais, kurie gali būti neteisingi. Jei mano pastebėjimai neteisingi, prašau juos laikyti išoriniais — užsieniečio iš kitos kultūros žvilgsnio pastebėjimais Pagarba kitam paprastai matuojama laisve : „Kiek toli galiu peržengti savo laisvę, netapdamas problema kitam?“  Lietuvoje šis matas tampa kitu klausimu: „Kiek toli galiu peržengti savo skausmo slenkstį, kad mano skausmas netaptų problema kitam?“ Lietuviška kultūra yra giliai panirusi į skausmo viziją. Taip nutiko dėl daugelio priežasčių, tačiau svarbiausia, mano akimis, yra viena: lietuvis žmogus yra užsidaręs savyje - izoliuota, uždara ir beveik neįveikiama monada. Lietuvis žmogus turi savo tapatybę, bet ją visada sieja su dominuojančia viešąja mintimi. Jis eina savo keliu, bet visada...

At many things we feel awe but at nothing more than at man  (Antigone – Sophocles)  It is usually said you must never start a book like this: One morning I woke up, I was tired, I was discontented of my life, I was sad and depressed... But one morning I woke up, I was tired, I was discontented of my life, I was sad and depressed... And I knew why. I was stuck in a nowhere zone, buried by the impossibility to find the right story to write. I was writing two books at that time. One was about a young idealist who took part in the Italian Risorgimento. I got my inspiration from Ippolito Nievo and his last day of life. I wanted this story hinged on his last trip from Palermo to Napoli. Everything had to happen on board of the steamer Ercole, before the shipwreck. I wanted to use the techniques of flashback and foreshadowing to recollect all the story of Nievo, from the day he was disembarked from one vessel in the port of Marsala with a thousand of other red...

Austeja è una ragazza lituana e vive la sua storia d'amore, ambientata nella capitale Vilnius dopo l'indipendenza raggiunta nel 1990. Parla italiano e ama l’Italia. Vive in Lituania e cerca la felicità attraverso l’amore con l’Italia in questo nuovo mondo, che si è aperto dopo il 1990, Questo libro non è solo un romanzo incentrato sulla "cronaca in diretta" di un amore, ma anche un vero e proprio saggio sulla natura stessa dell'amore (che cos'è l'amore?): si ama come la storia e la tradizione del proprio popolo insegnano ad amare, ma l'amore è comunque indipendente dallo Spirito universale della Storia perché è una coscienza di se stessi che va oltre il singolo accadimento storico. Lietuvė Austėja Vilniuje, 1990 metais nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos sostinėje, išgyvena savo meilės istoriją. Ji kalba itališkai ir myli Italiją – per tai gyvendama Lietuvoje ieško laimės šiame naujame pasaulyje, kuris atsivėrė po 1990-ujų. Ši knyga – n...

Amore šaltibarščiai e pomodori rossi" su LRT la TV nazionale lituana a "Stilius" durante lo special dedicaro a Maksas Melmanas dei Biplan, gruppo rock. Libreria Mint Vinetu - Vilnius

Una stretta fenditura fra due alti edifici, una breccia in una parete incrostata di finestre cieche. Uno strano passaggio a un altro mondo. Di là, cani e bambini scorrazzano, di qua, una strada vuota e grumi di polvere portati dal vento. Una faccia bislunga rivolta verso di me: labbra sottili, guance scavate, occhi silenti (forse marroni) - una faccia di donna, latte e sangue, richiesta e tormento, divinità e depravazione, canto e mutismo. Una vecchia casa nelle spire di pampani di uva selvatica nei recessi di un giardino. Più a sinistra meli rinsecchiti, a destra foglie gialle sparpagliate svolazzano nell'aria, anche se i rami dei cespugli non mostrano fremito... Così mi svegliai quella mattina (come certe mattine) sotto i presagi di immagini dolorosamente chiare, che non è rimesso alle tue facoltà inventare o scegliere. Qualcun altro lo fa per te e risuonano nel silenzio e penetrano nel cervello che ancora dorme, e di nuovo scompaiono. Impossibili da cancellare. Quel silenzio...

(foto di Živilė Abrutytė) Una stretta fenditura fra due alti edifici, una breccia in una parete incrostata di finestre cieche. Uno strano passaggio a un altro mondo. Di là, cani e bambini scorrazzano, di qua, una strada vuota e grumi di polvere portati dal vento. Una faccia bislunga rivolta verso di me: labbra sottili, guance scavate, occhi silenti (forse marroni) - una faccia di donna, latte e sangue, richiesta e tormento, divinità e depravazione, canto e mutismo. Una vecchia casa nelle spire di pampani di uva selvatica nei recessi di un giardino. Più a sinistra meli rinsecchiti, a destra foglie gialle sparpagliate svolazzano nell'aria, anche se i rami dei cespugli non mostrano fremito... Così mi svegliai quella mattina (come certe mattine) sotto i presagi di immagini dolorosamente chiare, che non è rimesso alle tue facoltà inventare o scegliere. Qualcun altro lo fa per te e risuonano nel silenzio e penetrano nel cervello che ancora dorme, e di nuovo scompaiono. Impossib...

... ein längliches Gesicht einer Frau ... (foto Živilė Abrutytė) Ein enger Spalt zwischen zwei hohen Gebäuden, ein Durchbruch in einer mit blinden Fenstern verkrusteten Wand. Ein seltsamer Durchgang in eine andere Welt. Dort, herumrennen Hunde und Kinder. Hier, eine leere Straße und Staubklumpen, die vom Wind getragen werden. Ein längliches Gesicht, das mir zugewandt ist: schmale Lippen, hohle Wangen, stille Augen (vielleicht braune) - ein Frauengesicht, Milch und Blut, Wunsch und Qual, Göttlichkeit und Verdorbenheit, Gesang und Stummheit. Ein altes Haus in dem Griff wilder Traubenbüsche in den Abgründen eines Gartens. Weiter links, vertrocknete Apfelbäume, rechts flattern zerstreute gelbe Blätter in der Luft, auch wenn die Äste der Büsche keinen Rauschen zeigen ... So bin ich an diesem Morgen (irgendwelchen Morgen) unter einem Vorzeichen schmerzhaft klarer Bilder aufgewacht, die du nicht selbst erfinden oder auswählen kannst. Jemand anderes tut es für dich und sie dröhn...

- Vuoi migliorare l'italiano e ti piace scrivere? - Vuoi parlare, dialogare creare e pensare in italiano? - Sai che la lingua scritta migliora quella parlata e non viceversa? Tecniche di scrittura creativa per migliorare il tuo italiano! Contatti: scritturacreativa.it@gmail.com

Darbe Austėja buvo šauni. Ypač su klientais. — Kai jie įėję pamato blondinę, iš įsitikinimo pagalvoja, kad šiek tiek kvaila, bet pradėję kalbėtis suvokia ją esant ne tokia ir kvaila – ji sugeba kalbėti ir mąstyti. Yra maloni ir gerai viską paaiškina, – apie save kalbėjo Austėja. – Man patinka kalbėtis su klientais. Ypač patinka pardavinėti. Pardavusi jaučiuosi gerai. Pasitikiu savimi... Vienas iš dailidžių, dirbančių su mumis ruošiant medieną grindims, yra pasakęs, kad jam geriau dirbti su manim, nei su vadovais... Malonus komplimentas, kai dirbu čia tik metus. — Gerai supratau Austėją. Su lietuviais dirbti nėra lengva. Iš esmės jie visi žydai. Niekad nenori mokėti, visad nori nuolaidos. Sunku jiems įtikti. Dažnai patys nežino, ko nori, tad leidžia nuspręsti savo žmonai. Lietuvės moterys man pasirodė stipresnės nei lietuviai vyrai. Galbūt tikri vyrai Lietuvoje yra moterys. Nebuvau tikras, bet taip atrodė. O, anot Austėjos, lietuviai buvo panašūs į italus. Bent jau iš...

Foto Živilė Abrutytė Tikrai buvau ištikimas. Tik Austėja manė priešingai. — Kai pasirinksiu, pasirinksiu amžinai. Man reikia laiko pasirinkti, bet kai pasirinksiu, tai galutinai. Kodėl netiki manim? — Tikiu, bet... — Bet?.. Supratau, kad sudirgus jai kildavo toks pavydas, kad net kūno temperatūra natūraliai šokteldavo keliais laipsniais. — Jei ir toliau plepėsies su moterimis ar laikinsi jų nuotraukas feisbuke, aš irgi darysiu tą patį. Galbūt pavydas ir neištikimybė yra meilės proceso dalis? Gal tai sudedamosios jo dalys? Gal nėra meilės be pavydo ir neištikimybės? Kartais neištikimybę gali lemti nuobodūs santykiai. Bet aš nejaučiau jokio nuobodulio. Kuo toliau, tuo labiau ją mylėjau. Kodėl turėčiau ją išduoti? Man atrodė, kad Austėją buvo užvaldęs deiktinis „jie“, kaip Gavelio personažą. Kas tie „jie“? Šiuo atveju buvo „jos“ – visos tos moterys, kurios gali kelti pavojų mūsų meilei. Tai atrodė kaip kokia totalitarinė struktūra, valdanti ...

Aš praeinu savo skausmą ir ilgesį,  Neregio žingsniais skaičiuoju tave. Tavo tolimą kelią, o, meile, vienintele, Tyliai praeisiu ir būsiu šalia. („Myliu“, Romo Dambrausko daina) Sėdėjau virtuvėje prie stalo, žiūrėjau lietuvišką televizijos laidą „Auksinis protas“, kurioje atsakinėjo į bendruosius kultūros klausimus, – geras būdas mokytis kalbos. Tai padėjo man suprasti lietuvių kalbą ir išmokti naujų žodžių. Lauke buvo tamsu, snigo kaip svajonių mieste. Austėja ruošė valgį. Vėl atėjus žiemai, ji pagamino šaltibarščius su virtais kiaušiniais. Atskirai supjaustė raudonų pomidorų. Paprastai šaltibarščiai patiekiami su virtomis bulvėmis, tačiau ji negalėjo be savo gyvybiškai svarbaus maisto. Artėjo Kalėdos, lauke buvo sniego ir spaudė poliarinis šaltis. Manau, kad siekė −35 °C. Buvau sakęs jai, kad žiemą norėčiau paragauti šaltibarščių su kiaušiniais. Man reikėjo energijos – šaltis, sporto klubas, seksas su Austėja beveik kasdien... Pastebėjau, kad jau keletą dienų...

In ogni relazione come in ogni lavoro, disciplina, arte, tecnica… vi è un incognita che gioca un ruolo fondamentale: il fattore umano. E nessuno ne è immune. Anche nell’essere felici, una volta raggiunto uno standard di felicità il fattore umano può essere decisivo per gli equilibri. La tristezza di Diego, la sua pigrizia abitudinaria da una parte e la radicalità di Rūta e il suo modo di vivere fondamentalmente com-pulsivo dall’altra costituivano due fattori umani che venivano a confronto. Per quanto si dessero regole sul come cercare la felicità e mantenersi felici tuttavia, i loro istinti, pulsioni, desideri, disposizioni naturali qualora fossero forzati da agenti esterni interferivano sul comune stato di felicità. Il venerdí per esempio nasceva spesso un’interferenza per cui il loro livello di felicità tendeva a collassare....( read more )

This story begins a year before and ends almost one year later. A span of time in the human being life relatively short but long, nonetheless. As life on earth: long but relatively short yet. It all started with a photo, which looked as many other photos, only a photo which aimed to fix a moment of happiness. And it fixed it forever, that is to say, for as long as it will exist. But happiness is not  only a moment of our lives, happiness is not even eternal, as eternal are not photos and people. But why then we look for happiness? What strange idea is this odd idea of ours? An absurd idea, but substantially possible though, in spite of everything. Because of that picture taken at the beginning of this book the destiny (but destiny does not exist — it's just a way of talking about life directions) wanted to be discussed for many pages to narrate the life of a family that in Vilnius, Lithuania, fought for their happiness in a time frame that corresponds to almost twelve mont...

Foto Živilė Abrutytė Un’ idea assurda  Questa storia comincia un anno prima e termina quasi un anno dopo. Un arco di tempo nelle vite di alcuni esseri umani relativamente breve eppure lungo. Come la vita sulla terra, lunga ma relativamente breve. E tutto comincia da una foto, che cerca come tutte le foto, di fissare un attimo di felicità. E lo fissa in eterno, ovvero per tutto il tempo che essa esisterà. Ma la felicità non è un attimo e la felicità non è neppure eterna, come eterne non sono le foto e le persone. Ma perché allora cercare la felicità? Che idea strana è mai questa idea? Un’idea assurda, eppure possibile, nonostante tutto. Da quella foto il destino (ma il destino non esiste — è solo un modo di dire) ha voluto che si parlasse per molte pagine di una famiglia che a Vilnius, in Lituania, ha cercato la propria felicità in un lasso di tempo che corrisponde a quasi dodici mesi di esistenza. È una storia vera, come vere sono tutte le narrazioni che ci fanno cre...