Žmogus, kuris mąsto, stovi kryžkelėje: arba tapti nauju Zaratustra, arba ištirpti neapibrėžtume. Kad taptų nauju Zaratustra, jis turi išmokti klausytis Logoso, Pertekliaus – to, iš ko viskas kyla, bet ką tik nedaugelis geba pajusti. Tai įvyksta per vidinės nuostatos suderinimą su to Pertekliaus suvokimu, kuris kalba mums. Visa tai vyksta žmogaus istorijoje. Buvodamas tėvynėje, žmogus su ja suauga, nes yra iš jos išaugęs. Tai aiškiai matyti iš žmonių laikysenos ir kūno judesių, lyginant lietuvius su kitomis tautomis (pavyzdžiui, italais). Tėvynės istorija atgyja žmoguje visa savo pilnatve. Buvoti tėvynėje reiškia buvoti jos istorijoje. Žmonių mieste istorija skiria žmones, o Dievo mieste Perteklius vienodai prabyla į visus. Jutiminė patirtis krypsta į istorijos (saeculum) horizontą, o klausantis intelektas – į dieviškojo Pertekliaus horizontą. Žmogus gyvena kryžkelėje tarp istorijos pilnatvės (saeculum) ir dieviškojo Pertekliaus pilnatvės.