" Lebennach dem Tode - Wer Gründe hat, an sein 'Leben nach dem Tode' zu glauben, muß seinen 'Tod' während seines Lebens ertragen lernen" *** (Friedrich Nietzsche Fragmente 1[8]) Kalbėdami apie mirtį, turime omenyje dvi jos rūšis: mirtį gyvenime ir mirtį po gyvenimo. Kol esame gyvi, vengiame kalbėti ir galvoti apie mirtį, tarsi ji nebūtų gyvenimo dalis; gyvename taip, lyg būtume nemirtingi. Mirtį po gyvenimo – tokią, kokią dar gyvi galime įsivaizduoti – galime tik įsivaizduoti, ir pradedame tai daryti tuomet, kai pradedame senti, kai mirtis artėja. Tuomet tikrovė ima atrodyti netikra, o visa, ką iki tol patyrėme, praranda savo apčiuopiamumą, nuoseklumą ir pavidalą. Pradedame suprasti, kad gyvenimas, kuriuo tikėjome, nebeegzistuoja – iš tiesų jis niekada ir neegzistavo – ir kad vienintelė tikroji tikrovė yra mirtis: amžina visų iliuzijų, visų vilčių ir visko – didelio ar mažo – ką mums pavyko pasiekti per mums skirtą laiką, pabaiga. Taip mes išmokstame mirt...
Laboratorio di scrittura