Skip to main content

Posts

Showing posts with the label Justinas Marcinkevičius

Justinas Marcinkevičius da "Dienoraštis" 1988 - 1992

Kur, gyvenime, bėgi - žvėrie, juoko upėmis, verksmo krantais: atrajoji, ryji, kramtai, aimanuoji, tyli, giries. Kaip, gyvenime, klausiu, kaip? Kam, gyvenime, klausiu, kam? Kas dainuoja stiebely menkam, kurį tu tarp dantų laikai? Dove, vivo, corri animale fra risa, e lidi di pianto: rumini, ingoi e mastichi, gemi, taci, e poi ti vanti. Come, vivi tu, chiedo, come? Per chi, vivi, chiedo, per chi? Chi canta nel debole stelo, che fra i denti saldo tieni?

Justinas Marcinkevičius "Aš nenoriu meluoti" - "Non voglio mentire"

Aš nenoriu meluoti pats sau, Nes esu sąžiningas žaidėjas: Pailsau aš, draugai, pailsau, Darbo dieną vos tepradėjęs. Bet pakeisti manęs nereikės, Aš iš rankų dainos nepaleisiu: Atsilaušiu iš savo riekės Ir toliau nesiskųsdamas eisiu Non voglio mentire a me stesso, perché sono un giocatore onesto: sono stanco, amici, stanco E ho appena cominciato un giorno di lavoro. Ma non ho necessità di cambiarmi, non lascerò sfuggirmi il canto di mano spezzerò del pane di casa e continuerò ad andare avanti senza neanche un lamento Princas Vilniuje Fabrizio Ulivieri

Justinas Marcinkevičius Kalba gimtoji - Lingua e madre

Gimtųjų žodžių apkabintas, Aš gyvas kalboje. Sakau: esi man, kaip žibintas Pasaulio tamsoje. Kas moka žodį – randa kelią Visur ir visada. Sakau: lietuviška knygelė- Kaip neregiui lazda. Kalba gimtoji – kasdieninė Tu- duona mums esi, Kai tariam: motina, gimtinė, Dangus – ir mes visi. Vivo abbracciato di parole della mia terra Io vivo radicato in questa lingua io ti dico che sei per me luce in un mondo di tenebra. Ogni parola che conosco mi piega a nuova direzione, ovunque e sempre. Io ti dico piccolo libro lituano che sei come un bastone per ciechi. Lingua e madre - lingua di ogni giorno tu - il pane nostro sei madre, terra nativa, cielo - in ciascuno di noi viva Princas Vilnuije Fabrizio Ulivieri

Justinas Marcinkevičius‬ Iš natūros

tais metais? tais metais paparčiai lapojo bedieviškai sparčiai bijojau (prisipažįstu) kad tik per anksti nepražystų kad lig šv. Jono nakties iškęstų – paskui jau vis tiek In questi anni? in questi anni le felci senza un dio hanno messo rapidamente le foglie e io ho avuto paura (lo confesso) che solo non fiorissero troppo presto che durassero fino alla notte di San Giovanni - ma in fondo, tutto mi era indifferente Princas Vilniuje Fabrizio Ulivieri