Tutto sa di morte qua - di non vita Il cielo è sempre grigio mai il sole Scalda il sangue e a viver invita Il cuore ha ragioni sue che vuole Al buio bianco del ghiaccio e neve Raccoglie sé e muto cresce e duole Nella mente si spande e la imbeve E nel grigio di questo mondo crea Sale e va là oltre l'odiosa neve È l'unico sole che arde mia idea La parola e il pensiero sviluppa Si fa misericordia e sua dea.
Kai vertini istoriškai, tu reliatyvizuoji. Tuo pačiu metu, kai įtrauki į kontekstą esminius filosofinius klausimus, atimi iš jų filosofinę vertę ir reliatyvizuoji jų reikšmę. Tas pats ir su tiesa: jos negalima reliatyvizuoti. Tiesa yra viena. Lygiai taip pat ir esminiai filosofiniai klausimai — jie nepriklauso nei nuo laiko, nei nuo vietos.[1] Tokiu principiniu klausimu prasideda ir Mundaka Upanišada . कस्मिन्नु भगवो विज्ञाते सर्वमिदं विज्ञातं भवतीति kasmin nu bhagavo vijñāte sarvam idaṃ vijñātaṃ bhavatīti „O Garbingasis Viešpatie, ar pažinus tai (hic et nunc), tampa pažinta visa tai, kas yra (idam)?“ Kitaip tariant, jei žinau tai (hic et nunc), žinosiu ir visa kita. Jei atsiras tai (hic et nunc), atsiras ir visa kita. Antano Maceinos mintyje ši esminė pažinimo klausimo struktūra buvo susieta su skausmu. Maceina atrado skausmą kaip pagrindinę žmogaus egzistencijos varomąją jėgą. Maceina labai anksti susidūrė su pasaulyje šėlstančiu blogiu: „Man pačiam blogis įvairiu savo pavidal...