Fabrizio Ulivieri - Content Creator

  Vedo in tua pupilla altro esistere Come lama in cuore i sentimenti Mia ossessione lor mai desistere.

  Nelle cose che sempre sono Io sempre vivo e sono. Solo chi ama ascoltar le cose Sol sa il perché a cui si piega  Alla voce che dentro lo lega. Non è contro la verità Chi nelle cose sempre sta.

  Antano Maceinos [1] skirtis tarp „asmens“ ir „asmenybės“ yra itin įžvalgi. Viena vertus, ši skirtis primena Heideggerio atskyrimą tarp ontinio ir ontologinio, o kita vertus – Williamo Desmondo skirtį tarp Pirmojo ir Antrojo Etoso: pirmasis etosas reiškia Pirminę Duotybę, o antrasis – istorinį, refleksyvų ir kultūriškai išskleistą santykį su ja. Toliau pateikiama trumpa Maceinos pozicijos santrauka. Maceina aiškiai skiria asmenį ir asmenybę .  Trumpai tariant, asmuo yra ontinis faktas, o asmenybė – dvasinis laimėjimas. Asmuo Kiekvienas žmogus yra asmuo.  Asmuo yra žmogiškos būtybės pagrindas, jos ontinis statusas. Tai reiškia: asmuo yra duotybė, nepasirenkama ir neįgyjama jis nematuojamas galiomis ar pasiekimais asmuo yra tiesiog Aš, toks pat kaip visi kiti Aš asmuo yra būties centras, iš kurio kyla galimybė tapti asmenybe Maceina pabrėžia, kad asmuo yra prigimtinis, todėl visi žmonės yra lygūs kaip asmenys. Asmenybė Kiekvienas individas ontiniškai yra asmuo savaime, tač...

  Non ho saputo darvi la famiglia Come piccoli animali cresciute A qualcosa che non vi assomiglia. Al mondo vi ho da sole lasciate E sole avete la vita imparato Eppure nuove al cuore sbocciate.

  Un giorno sarà come questo vento Che a Pasqua in una terra lontana, Che non è mia, la voce d'altri sento. Verrà qua di nuovo a suonar invana Nessun la saprà - nessun più sarà Di noi - a questo vento inumana.

  Gyvenu Lietuvoje jau keletą metų. Vertinu daug dalykų Lietuvoje. Ypač įdomūs man pasirodė žmonės. Mano nuomone, tai žmonės - ypač kilę iš kaimo vietovių, kurie sudaro daugumą - giliai įsišakniję skausmo kultūroje. Čia dalinuosi savo pastebėjimais, kurie gali būti neteisingi. Jei mano pastebėjimai neteisingi, prašau juos laikyti išoriniais — užsieniečio iš kitos kultūros žvilgsnio pastebėjimais Pagarba kitam paprastai matuojama laisve : „Kiek toli galiu peržengti savo laisvę, netapdamas problema kitam?“  Lietuvoje šis matas tampa kitu klausimu: „Kiek toli galiu peržengti savo skausmo slenkstį, kad mano skausmas netaptų problema kitam?“ Lietuviška kultūra yra giliai panirusi į skausmo viziją. Taip nutiko dėl daugelio priežasčių, tačiau svarbiausia, mano akimis, yra viena: lietuvis žmogus yra užsidaręs savyje - izoliuota, uždara ir beveik neįveikiama monada. Lietuvis žmogus turi savo tapatybę, bet ją visada sieja su dominuojančia viešąja mintimi. Jis eina savo keliu, bet visada...