Fabrizio Ulivieri - Content Creator

  E come luce son le domande Che mai risposta avranno. Son domande di un attimo Che forti bruciano dentro Che urlano e non hanno speranza. Bagliori lucori che arrivano Che vanno e nemmeno puoi Afferrarle - irrisolte moriranno. Ma prima ti spingono dentro Lame fredde che taglieranno. E mute a te che chiedi rideranno.

  Di tutti quelli che io sono Questo che sono - a me è dono.

  Vedo in tua pupilla altro esistere Come lama in cuore i sentimenti Mia ossessione lor mai desistere.

  Nelle cose che sempre sono Io sempre vivo e sono. Solo chi ama ascoltar le cose Sol sa il perché a cui si piega  Alla voce che dentro lo lega. Non è contro la verità Chi nelle cose sempre sta.

  Antano Maceinos [1] skirtis tarp „asmens“ ir „asmenybės“ yra itin įžvalgi. Viena vertus, ši skirtis primena Heideggerio atskyrimą tarp ontinio ir ontologinio, o kita vertus – Williamo Desmondo skirtį tarp Pirmojo ir Antrojo Etoso: pirmasis etosas reiškia Pirminę Duotybę, o antrasis – istorinį, refleksyvų ir kultūriškai išskleistą santykį su ja. Toliau pateikiama trumpa Maceinos pozicijos santrauka. Maceina aiškiai skiria asmenį ir asmenybę .  Trumpai tariant, asmuo yra ontinis faktas, o asmenybė – dvasinis laimėjimas. Asmuo Kiekvienas žmogus yra asmuo.  Asmuo yra žmogiškos būtybės pagrindas, jos ontinis statusas. Tai reiškia: asmuo yra duotybė, nepasirenkama ir neįgyjama jis nematuojamas galiomis ar pasiekimais asmuo yra tiesiog Aš, toks pat kaip visi kiti Aš asmuo yra būties centras, iš kurio kyla galimybė tapti asmenybe Maceina pabrėžia, kad asmuo yra prigimtinis, todėl visi žmonės yra lygūs kaip asmenys. Asmenybė Kiekvienas individas ontiniškai yra asmuo savaime, tač...

  Non ho saputo darvi la famiglia Come piccoli animali cresciute A qualcosa che non vi assomiglia. Al mondo vi ho da sole lasciate E sole avete la vita imparato Eppure nuove al cuore sbocciate.