ὅσων ὄψις ἀκοὴ μάθησις, ταῦτα ἐγώ προτιμέω Di quel che si apprende con la vista e con l’udito, a questo io do piú valore (Eraclito) Questo corpo amato di tutta vita I corpi tutti che ho conosciuti Furon fatti per eterna uscita? O eran solo al mondo cresciuti? Dove non di senso loro esistere. O a altro furono nel mondo voluti? Credo che di là duri il Consistere Chè nostra carne viva in sua vita L'invisibile che scende a coesistere. È dall'estraneo al noto la risalita Che quello che di qua il giorno vivi Non inatteso ti porti ove uscita.
1) Žmogus, kuris mąsto, stovi kryžkelėje: tapti nauju Zaratustra arba ištirpti neapibrėžtume. Kad taptų nauju Zaratustra, jis turi išmokti klausytis Logoso, Pertekliaus – to, iš ko viskas kyla, bet ką tik nedaugelis geba pajusti. 2) Tai įvyksta per vidinės nuostatos suderinimą su to Pertekliaus suvokimu, kuris kalba mums. 3) Visa tai vyksta viduje – žmogaus istorijoje. 4) Buvodamas tėvynėje, žmogus yra su ja suaugęs, nes yra iš jos išaugęs. 5) Tai aiškiai matyti iš žmonių laikysenos ir kūno judesių, lyginant lietuvius su kitomis tautomis (pvz., italais). 6) Tėvynės istorija atgyja asmenyje visa savo pilnatve. Buvoti tėvynėje reiškia buvoti jos istorijoje. 7) Žmonių mieste istorija skiria žmones, o Dievo mieste perteklius vienodai prabyla į visus. 8) Jautrioji patirtis krypsta į istorijos (saeculum) perteklių, o intelektas – į dieviškumo perteklių. 9) Žmogus gyvena kryžkelėje tarp istorijos pilnatvės ir Pertekliaus pilnatvės.