Fabrizio Ulivieri - TrendSetter

  Laikas viską grąžinti į savo vietas. Ši koncepcija vadinama genius loci – vietos dvasia. Genius loci kultūra turi būti atkurta. Iki šiol balta spalva buvo painiojama su juoda. Kultūros buvo ardomos. Jos buvo iškreipiamos. Vaikai buvo atitraukiami nuo motinų. Kvapai ir skoniai buvo sumaišyti. Savasties – to, kas egzistuoja ir išlieka savaime – horizontas buvo naikinamas, siekiant sukurti netikrumą, ne-priklausymo jausmą ir kultūrinį konfliktą. Tai – tipiškas šėtoniškos vizijos modelis: pirmiausia sukuriama painiava. Tuomet įtvirtinamas melas. Kai žmogus nebeatskiria, kas yra sava, o kas – svetima, juo tampa lengva manipuliuoti. Žmonėmis manipuliuojama maltusiškos kultūros kontekste. Kuo daugiau sumaišties, tuo silpnesnė atmintis. Kuo silpnesnė atmintis, tuo lengviau ištrinama vietos dvasia – genius loci. ------------------- Telegram: De Unamuno Whatsapp: De Unamuno

  Upanišados ir Herakleitas kelia fundamentalius filosofinius klausimus apie neregimybę. Porfirijus nagrinėja neregimybės ir regimybės santykį. ------------------- Telegram: De Unamuno Whatsapp: De Unamuno

  The Upaniṣads and Heraclitus raise fundamental questions concerning the invisible. Porphyry examines the relation between the invisible and the visible. ------------------- Telegram: De Unamuno Whatsapp: De Unamuno

  Tutto sa di morte qua - di non vita Il cielo è sempre grigio mai il sole Scalda il sangue e a viver invita Il cuore ha ragioni sue che vuole Al buio bianco del ghiaccio e neve Raccoglie sé e muto cresce e duole Nella mente si spande e la imbeve E nel grigio di questo mondo crea Sale e va là oltre l'odiosa neve È l'unico sole che arde mia idea La parola e il pensiero sviluppa Si fa misericordia e sua dea. ------------------- Telegram: De Unamuno Whatsapp: De Unamuno

  Kai vertini istoriškai, tu reliatyvizuoji. Tuo pačiu metu, kai įtrauki į kontekstą esminius filosofinius klausimus, atimi iš jų filosofinę vertę ir reliatyvizuoji jų reikšmę. Tas pats ir su tiesa: jos negalima reliatyvizuoti. Tiesa yra viena. Lygiai taip pat ir esminiai filosofiniai klausimai — jie nepriklauso nei nuo laiko, nei nuo vietos.[1] Tokiu principiniu klausimu prasideda ir Mundaka Upanišada . कस्मिन्नु भगवो विज्ञाते सर्वमिदं विज्ञातं भवतीति kasmin nu bhagavo vijñāte sarvam idaṃ vijñātaṃ bhavatīti „O Garbingasis Viešpatie, ar pažinus tai (hic et nunc), tampa pažinta visa tai, kas yra (idam)?“ Kitaip tariant, jei žinau tai (hic et nunc), žinosiu ir visa kita. Jei atsiras tai (hic et nunc), atsiras ir visa kita. Antano Maceinos mintyje ši esminė pažinimo klausimo struktūra buvo susieta su skausmu. Maceina atrado skausmą kaip pagrindinę žmogaus egzistencijos varomąją jėgą. Maceina labai anksti susidūrė su pasaulyje šėlstančiu blogiu: „Man pačiam blogis įvairiu savo pavidal...

  When you evaluate something historically, you relativize it. At the very moment you place fundamental philosophical questions within a historical context, you deprive them of their philosophical value and relativize their significance. The same applies to truth: it cannot be relativized. Truth is one. Likewise, fundamental philosophical questions belong neither to a particular time nor to a particular place.[1] It is with such a principled question that the Muṇḍaka Upaniṣad begins. कस्मिन्नु भगवो विज्ञाते सर्वमिदं विज्ञातं भवतीति kasmin nu bhagavo vijñāte sarvam idaṃ vijñātaṃ bhavatīti O Blessed One Sir, by knowing this [locally] does the [idam] All become known? In other words, if I know this (hic et nunc), I will know everything else. If this (hic et nunc) comes into being, everything else will come into being as well. In Antanas Maceina's thought, this fundamental structure of the question of knowledge was linked to suffering. Maceina discovered suffering as the primary drivi...