„Galbūt aš negyvenau taip, kaip turėjau gyventi.“ — Levas Tolstojus
Kalbėdami apie mirtį, turime omenyje dvi jos rūšis: mirtį gyvenime ir mirtį po gyvenimo. Kol esame gyvi, vengiame kalbėti ir galvoti apie mirtį taip, tarsi ji nebūtų gyvenimo dalis; gyvename taip, lyg būtume amžini.
Mirtį po gyvenimo – tokią, kokią mums leidžiama ją numanyti gyvenime – galime tik įsivaizduoti, ir įsivaizduojame ją tada, kai pradedame jaustis seni, kai mirtis artėja.
Tuomet realybė ima atrodyti nereali, o viskas, ką patyrėme iki tol, praranda savo apčiuopiamumą, nuoseklumą ir formą. Pradedame suprasti, kad gyvenimas, kuriuo tikėjome, nebeegzistuoja, niekada neegzistavo, ir kad vienintelė tikroji realybė yra mirtis – visų iliuzijų, vilčių ir visko, mažo ar didelio, ką mums pavyko pasiekti mums duotoje erdvėje, pabaiga amžiams.
Tai yra mirtis po gyvenimo.
----------
Telegram: De Unamuno
Whatsapp: De Unamuno
Comments
Post a Comment