Skip to main content

Jos visos (Ištrauka iš "Meilė, šaltibarščiai ir raudoni pomidorai")





Foto Živilė Abrutytė


Tikrai buvau ištikimas. Tik Austėja manė priešingai.

— Kai pasirinksiu, pasirinksiu amžinai. Man reikia laiko pasirinkti, bet kai pasirinksiu, tai galutinai. Kodėl netiki manim?
— Tikiu, bet...
— Bet?..

Supratau, kad sudirgus jai kildavo toks pavydas, kad net kūno temperatūra natūraliai šokteldavo keliais laipsniais.

— Jei ir toliau plepėsies su moterimis ar laikinsi jų nuotraukas feisbuke, aš irgi darysiu tą patį.

Galbūt pavydas ir neištikimybė yra meilės proceso dalis? Gal tai sudedamosios jo dalys? Gal nėra meilės be pavydo ir neištikimybės?
Kartais neištikimybę gali lemti nuobodūs santykiai. Bet aš nejaučiau jokio nuobodulio. Kuo toliau, tuo labiau ją mylėjau.
Kodėl turėčiau ją išduoti?
Man atrodė, kad Austėją buvo užvaldęs deiktinis „jie“, kaip Gavelio personažą. Kas tie „jie“? Šiuo atveju buvo „jos“ – visos tos moterys, kurios gali kelti pavojų mūsų meilei. Tai atrodė kaip kokia totalitarinė struktūra, valdanti jos jausminius impulsus.
Viskas sukosi apie didįjį „visa“, jokie net akivaizdūs skirtumai neturėjo prasmės, „jos“ nebuvo nieko realaus. Kokia buvo ta akivaizdi realybė, tas didysis „visa“, kuriame Austėja visada tyliai ir lėtai kankinosi?
Tai buvo moterys, vaizdai moterų, kuriuos ji formavo, deformavo ir modeliavo, kad pamaitintų savo kančią. Tas „jos“ buvo jos šedevras, jos kančios išaukštinimas. Niekas kitas tokio nebūtų galėjęs sukurti ir niekas jos negalėjo nuraminti. „Jos“ buvo pati Austėja, besidarbuojanti prie savo šedevro: kančia atrodė esanti jos gyvenimo tikslas.

— Tikrai niekada tavęs nesu išdavęs. Nėra jokios moters, dvejus metus esi vienintelė moteris, kurią pažįstu lovoje ir ne lovoje.
— Bet gal tu ketinai mane išduoti.
— Ketinau? Tu man keli bylą dėl neištikimybės? Bet tai absurdiška!
— Taip, žinau, kad ketinai... pasakyk man tiesą, ar apie tai esi bent pagalvojęs?
— Nežinau, ką turėčiau pasakyti? Taip, galbūt iš pradžių maniau, kad tau gyvenant toli galėčiau tave išduoti, bet mačiau, kaip mane myli, – kaip būčiau galėjęs tave išduoti? Tavo meilė buvo, yra... tokia stipri... nusprendžiau, pasirinkau tave, apsisprendžiau turėti tik tave ir nieko kito. Ar tu supranti mane?

Austėja žiūrėjo į mane be žodžių. Nebyli, tyli, įkalinta VISA „TUTTO“, kuris suteikė pavidalą jos kančiai, jos nesiliaujančiam karščiavimui.




Labels:

Comments

Post a Comment

Popular posts from this blog

Similarities between Lithuanian, Sanskrit and Ancient Greek: the sigmatic future

by Fabrizio Ulivieri Lithuanian is the most archaic among all the Indo-European languages spoken today, and as a result it is very useful, indeed, indispensable in the study of Indo-European linguistics. The most important fact is that Lithuanian is not only very archaic, but still very much alive, i. e., it is spoken by about three and a half million people. It has a rich tradition in folklore, in literature, and it is used very successfully in all walks of modern life, including the most advanced scientific research. Forced by our interest for this piece of living archaism, we go deeper in our linguistic survey. One of the most noticeable similarities is the future (- sigmatic future -). Lithuanian has preserved a future tense from prehistoric times: it has one single form, e.g. kalbė-siu 'I will speak', etc. kalbė-si kalbė-s kalbė-sime kalbė-site kalbė-s This form kalbėsiu is made from the stem kalbė-(ti) 'to speak', plus the ancient stem-end...
2 comments
Read more

Yellow moons

Yellow moons at nighttime, Beyond the windows loom Stretch along and rise to bloom Flooding streets and singing rhyme. Downtown trains are full tonight. White pale girls try hard  Their world shy discard  Cross pale and dull the light. Like crows wave hands  Uneasy scatter and chat around Watch the light now profound. But proudly keep their stands. Nothing captures their heart. Like thorns they are - without a rose. Oh, if I were the one they choose I would span silent the dark. I know that window, I know it's late I know the stairs and the doorway I stand by the light at the four-way I walk down past the gate and wait. Will I see her eyes tonight? From a downtown train A girl among many faces, insane Will I catch her slight dim sight? Oh my dreams, if she falls away, Am I going alone nowhere? Following the moon's glare I lonely wait - watch the train stay. -------------- PS. " Downtown Train" is one of my favourite songs. Tom Waits’ voice, or Rod Stewart’s voice sing...
Post a Comment
Read more

Lietuviško skausmo kultūra

  Gyvenu Lietuvoje jau keletą metų. Vertinu daug dalykų Lietuvoje. Ypač įdomūs man pasirodė žmonės. Mano nuomone, tai žmonės - ypač kilę iš kaimo vietovių, kurie sudaro daugumą - giliai įsišakniję skausmo kultūroje. Čia dalinuosi savo pastebėjimais, kurie gali būti neteisingi. Jei mano pastebėjimai neteisingi, prašau juos laikyti išoriniais — užsieniečio iš kitos kultūros žvilgsnio pastebėjimais Pagarba kitam paprastai matuojama laisve : „Kiek toli galiu peržengti savo laisvę, netapdamas problema kitam?“  Lietuvoje šis matas tampa kitu klausimu: „Kiek toli galiu peržengti savo skausmo slenkstį, kad mano skausmas netaptų problema kitam?“ Lietuviška kultūra yra giliai panirusi į skausmo viziją. Taip nutiko dėl daugelio priežasčių, tačiau svarbiausia, mano akimis, yra viena: lietuvis žmogus yra užsidaręs savyje - izoliuota, uždara ir beveik neįveikiama monada. Lietuvis žmogus turi savo tapatybę, bet ją visada sieja su dominuojančia viešąja mintimi. Jis eina savo keliu, bet visada...
Post a Comment
Read more