Jos visos (Ištrauka iš "Meilė, šaltibarščiai ir raudoni pomidorai")

Foto Živilė Abrutytė

Tikrai buvau ištikimas. Tik Austėja manė priešingai.

— Kai pasirinksiu, pasirinksiu amžinai. Man reikia laiko pasirinkti, bet kai pasirinksiu, tai galutinai. Kodėl netiki manim?
— Tikiu, bet...
— Bet?..

Supratau, kad sudirgus jai kildavo toks pavydas, kad net kūno temperatūra natūraliai šokteldavo keliais laipsniais.

— Jei ir toliau plepėsies su moterimis ar laikinsi jų nuotraukas feisbuke, aš irgi darysiu tą patį.

Galbūt pavydas ir neištikimybė yra meilės proceso dalis? Gal tai sudedamosios jo dalys? Gal nėra meilės be pavydo ir neištikimybės?
Kartais neištikimybę gali lemti nuobodūs santykiai. Bet aš nejaučiau jokio nuobodulio. Kuo toliau, tuo labiau ją mylėjau.
Kodėl turėčiau ją išduoti?
Man atrodė, kad Austėją buvo užvaldęs deiktinis „jie“, kaip Gavelio personažą. Kas tie „jie“? Šiuo atveju buvo „jos“ – visos tos moterys, kurios gali kelti pavojų mūsų meilei. Tai atrodė kaip kokia totalitarinė struktūra, valdanti jos jausminius impulsus.
Viskas sukosi apie didįjį „visa“, jokie net akivaizdūs skirtumai neturėjo prasmės, „jos“ nebuvo nieko realaus. Kokia buvo ta akivaizdi realybė, tas didysis „visa“, kuriame Austėja visada tyliai ir lėtai kankinosi?
Tai buvo moterys, vaizdai moterų, kuriuos ji formavo, deformavo ir modeliavo, kad pamaitintų savo kančią. Tas „jos“ buvo jos šedevras, jos kančios išaukštinimas. Niekas kitas tokio nebūtų galėjęs sukurti ir niekas jos negalėjo nuraminti. „Jos“ buvo pati Austėja, besidarbuojanti prie savo šedevro: kančia atrodė esanti jos gyvenimo tikslas.

— Tikrai niekada tavęs nesu išdavęs. Nėra jokios moters, dvejus metus esi vienintelė moteris, kurią pažįstu lovoje ir ne lovoje.
— Bet gal tu ketinai mane išduoti.
— Ketinau? Tu man keli bylą dėl neištikimybės? Bet tai absurdiška!
— Taip, žinau, kad ketinai... pasakyk man tiesą, ar apie tai esi bent pagalvojęs?
— Nežinau, ką turėčiau pasakyti? Taip, galbūt iš pradžių maniau, kad tau gyvenant toli galėčiau tave išduoti, bet mačiau, kaip mane myli, – kaip būčiau galėjęs tave išduoti? Tavo meilė buvo, yra... tokia stipri... nusprendžiau, pasirinkau tave, apsisprendžiau turėti tik tave ir nieko kito. Ar tu supranti mane?

Austėja žiūrėjo į mane be žodžių. Nebyli, tyli, įkalinta VISA „TUTTO“, kuris suteikė pavidalą jos kančiai, jos nesiliaujančiam karščiavimui.