Skip to main content

Jos visos (Ištrauka iš "Meilė, šaltibarščiai ir raudoni pomidorai")





Foto Živilė Abrutytė


Tikrai buvau ištikimas. Tik Austėja manė priešingai.

— Kai pasirinksiu, pasirinksiu amžinai. Man reikia laiko pasirinkti, bet kai pasirinksiu, tai galutinai. Kodėl netiki manim?
— Tikiu, bet...
— Bet?..

Supratau, kad sudirgus jai kildavo toks pavydas, kad net kūno temperatūra natūraliai šokteldavo keliais laipsniais.

— Jei ir toliau plepėsies su moterimis ar laikinsi jų nuotraukas feisbuke, aš irgi darysiu tą patį.

Galbūt pavydas ir neištikimybė yra meilės proceso dalis? Gal tai sudedamosios jo dalys? Gal nėra meilės be pavydo ir neištikimybės?
Kartais neištikimybę gali lemti nuobodūs santykiai. Bet aš nejaučiau jokio nuobodulio. Kuo toliau, tuo labiau ją mylėjau.
Kodėl turėčiau ją išduoti?
Man atrodė, kad Austėją buvo užvaldęs deiktinis „jie“, kaip Gavelio personažą. Kas tie „jie“? Šiuo atveju buvo „jos“ – visos tos moterys, kurios gali kelti pavojų mūsų meilei. Tai atrodė kaip kokia totalitarinė struktūra, valdanti jos jausminius impulsus.
Viskas sukosi apie didįjį „visa“, jokie net akivaizdūs skirtumai neturėjo prasmės, „jos“ nebuvo nieko realaus. Kokia buvo ta akivaizdi realybė, tas didysis „visa“, kuriame Austėja visada tyliai ir lėtai kankinosi?
Tai buvo moterys, vaizdai moterų, kuriuos ji formavo, deformavo ir modeliavo, kad pamaitintų savo kančią. Tas „jos“ buvo jos šedevras, jos kančios išaukštinimas. Niekas kitas tokio nebūtų galėjęs sukurti ir niekas jos negalėjo nuraminti. „Jos“ buvo pati Austėja, besidarbuojanti prie savo šedevro: kančia atrodė esanti jos gyvenimo tikslas.

— Tikrai niekada tavęs nesu išdavęs. Nėra jokios moters, dvejus metus esi vienintelė moteris, kurią pažįstu lovoje ir ne lovoje.
— Bet gal tu ketinai mane išduoti.
— Ketinau? Tu man keli bylą dėl neištikimybės? Bet tai absurdiška!
— Taip, žinau, kad ketinai... pasakyk man tiesą, ar apie tai esi bent pagalvojęs?
— Nežinau, ką turėčiau pasakyti? Taip, galbūt iš pradžių maniau, kad tau gyvenant toli galėčiau tave išduoti, bet mačiau, kaip mane myli, – kaip būčiau galėjęs tave išduoti? Tavo meilė buvo, yra... tokia stipri... nusprendžiau, pasirinkau tave, apsisprendžiau turėti tik tave ir nieko kito. Ar tu supranti mane?

Austėja žiūrėjo į mane be žodžių. Nebyli, tyli, įkalinta VISA „TUTTO“, kuris suteikė pavidalą jos kančiai, jos nesiliaujančiam karščiavimui.




Labels:

Comments

Post a Comment

Popular posts from this blog

Poetry dwells near the divine light's breath

  The comparison between poetry and divine light that we have proposed HERE finds its perfect explanation in Saint Paul, Epistle to the Romans 1:19: τ ὸ γνωστὸν τοῦ θεοῦ φανερόν ἐστιν ἐν αὐτοῖς, ὁ θεὸς γὰρ αὐτοῖς ἐφανέρωσεν — “that which may be known of God has been made manifest in them (in men), for God has manifested it unto them”. Poetry unveils within the human being the need to be human, that is, the need for Beauty, the need to feel Beauty within oneself and alongside oneself; and this feeling is sustained by divine light. Since we are influenced by the Augustinian idea of saeculum , we hold that poetry belongs to the saeculum and therefore comes to a halt upon the threshold of divine light [I] without crossing it, though perceiving the light that lies beyond that threshold. We are led to that threshold by the human feeling of Beauty that dwells within us and guides us to that point: to that door which cannot be crossed in our human condition. And yet, the mere act of stan...
Post a Comment
Read more

Similarities between Lithuanian, Sanskrit and Ancient Greek: the sigmatic future

by Fabrizio Ulivieri Lithuanian is the most archaic among all the Indo-European languages spoken today, and as a result it is very useful, indeed, indispensable in the study of Indo-European linguistics. The most important fact is that Lithuanian is not only very archaic, but still very much alive, i. e., it is spoken by about three and a half million people. It has a rich tradition in folklore, in literature, and it is used very successfully in all walks of modern life, including the most advanced scientific research. Forced by our interest for this piece of living archaism, we go deeper in our linguistic survey. One of the most noticeable similarities is the future (- sigmatic future -). Lithuanian has preserved a future tense from prehistoric times: it has one single form, e.g. kalbė-siu 'I will speak', etc. kalbė-si kalbė-s kalbė-sime kalbė-site kalbė-s This form kalbėsiu is made from the stem kalbė-(ti) 'to speak', plus the ancient stem-end...
2 comments
Read more

L'ombra del dharma

  Può qualcuno nascondere la verità per tutta la sua vita  e ingannare sé e tutti gli altri?  Vi sono demoni nell'uomo, che vengono di lontano  - per linee di sangue e generazioni che,  se li ascolti, si fanno tuo dharma Se cerco di spiegare quello che eri Devo l' oltre e il prima guardare Dove cause ignote e foschi criteri Erano il karma del tuo andare. Di lí andavi larvato di nulla E mai il volto sincero mostravi. Di silenzio vivevi in una bolla Eppure libero a me sembravi. In pubblico e privato ti scindevi E disprezzavi me a te non pari Ma santo mi apparivi e tu sapevi. Del tuo dharma che adesso appari Eri schiavo - di quel lontano demone Tara remota e senza memoria Che nel sangue ti seguiva epigone E segnava immemore tua la storia.
Post a Comment
Read more