Skip to main content

Jos visos (Ištrauka iš "Meilė, šaltibarščiai ir raudoni pomidorai")





Foto Živilė Abrutytė


Tikrai buvau ištikimas. Tik Austėja manė priešingai.

— Kai pasirinksiu, pasirinksiu amžinai. Man reikia laiko pasirinkti, bet kai pasirinksiu, tai galutinai. Kodėl netiki manim?
— Tikiu, bet...
— Bet?..

Supratau, kad sudirgus jai kildavo toks pavydas, kad net kūno temperatūra natūraliai šokteldavo keliais laipsniais.

— Jei ir toliau plepėsies su moterimis ar laikinsi jų nuotraukas feisbuke, aš irgi darysiu tą patį.

Galbūt pavydas ir neištikimybė yra meilės proceso dalis? Gal tai sudedamosios jo dalys? Gal nėra meilės be pavydo ir neištikimybės?
Kartais neištikimybę gali lemti nuobodūs santykiai. Bet aš nejaučiau jokio nuobodulio. Kuo toliau, tuo labiau ją mylėjau.
Kodėl turėčiau ją išduoti?
Man atrodė, kad Austėją buvo užvaldęs deiktinis „jie“, kaip Gavelio personažą. Kas tie „jie“? Šiuo atveju buvo „jos“ – visos tos moterys, kurios gali kelti pavojų mūsų meilei. Tai atrodė kaip kokia totalitarinė struktūra, valdanti jos jausminius impulsus.
Viskas sukosi apie didįjį „visa“, jokie net akivaizdūs skirtumai neturėjo prasmės, „jos“ nebuvo nieko realaus. Kokia buvo ta akivaizdi realybė, tas didysis „visa“, kuriame Austėja visada tyliai ir lėtai kankinosi?
Tai buvo moterys, vaizdai moterų, kuriuos ji formavo, deformavo ir modeliavo, kad pamaitintų savo kančią. Tas „jos“ buvo jos šedevras, jos kančios išaukštinimas. Niekas kitas tokio nebūtų galėjęs sukurti ir niekas jos negalėjo nuraminti. „Jos“ buvo pati Austėja, besidarbuojanti prie savo šedevro: kančia atrodė esanti jos gyvenimo tikslas.

— Tikrai niekada tavęs nesu išdavęs. Nėra jokios moters, dvejus metus esi vienintelė moteris, kurią pažįstu lovoje ir ne lovoje.
— Bet gal tu ketinai mane išduoti.
— Ketinau? Tu man keli bylą dėl neištikimybės? Bet tai absurdiška!
— Taip, žinau, kad ketinai... pasakyk man tiesą, ar apie tai esi bent pagalvojęs?
— Nežinau, ką turėčiau pasakyti? Taip, galbūt iš pradžių maniau, kad tau gyvenant toli galėčiau tave išduoti, bet mačiau, kaip mane myli, – kaip būčiau galėjęs tave išduoti? Tavo meilė buvo, yra... tokia stipri... nusprendžiau, pasirinkau tave, apsisprendžiau turėti tik tave ir nieko kito. Ar tu supranti mane?

Austėja žiūrėjo į mane be žodžių. Nebyli, tyli, įkalinta VISA „TUTTO“, kuris suteikė pavidalą jos kančiai, jos nesiliaujančiam karščiavimui.




Labels:

Comments

Post a Comment

Popular posts from this blog

Poetry dwells near the divine light's breath

  The comparison between poetry and divine light that we proposed HERE finds its perfect explanation in Saint Paul, Letters to the Romans I,19: τὸ γνωστὸν τοῦ θεοῦ φανερόν ἐστιν ἐν αὐτοῖς, ὁ ⸂θεὸς γὰρ αὐτοῖς ἐφανέρωσεν , what can be known of God was manifested to them (in men), indeed God manifested to them. Poetry unveils in the human being the need to be human, i.e.the need for Beauty, for feeling the Beauty in itself and with itself, and this feeling is supported by the divine light. As we are influenced by the idea of Saint Augustine of saeculum , we maintain that poetry belongs to the saeculum and therefore stops on the threshold of the divine light [ I] without crossing that threshold, but it senses the light beyond that threshold. We are taken to that threshold by the human feeling of Beauty within us that leads us up to there: up to that door that it is not possible to cross in our being human, but nevertheless, the very dwelling on that threshold is illuminated by the ve...
Post a Comment
Read more

Similarities between Lithuanian, Sanskrit and Ancient Greek: the sigmatic future

by Fabrizio Ulivieri Lithuanian is the most archaic among all the Indo-European languages spoken today, and as a result it is very useful, indeed, indispensable in the study of Indo-European linguistics. The most important fact is that Lithuanian is not only very archaic, but still very much alive, i. e., it is spoken by about three and a half million people. It has a rich tradition in folklore, in literature, and it is used very successfully in all walks of modern life, including the most advanced scientific research. Forced by our interest for this piece of living archaism, we go deeper in our linguistic survey. One of the most noticeable similarities is the future (- sigmatic future -). Lithuanian has preserved a future tense from prehistoric times: it has one single form, e.g. kalbė-siu 'I will speak', etc. kalbė-si kalbė-s kalbė-sime kalbė-site kalbė-s This form kalbėsiu is made from the stem kalbė-(ti) 'to speak', plus the ancient stem-end...
2 comments
Read more

My world before and after the so-called Pandemic

  Prior to the so-called pandemic, the world was different. I was different.  One of my greatest moments of pleasure was visiting unknown cities, lost in the unknown, following an unknown flux of life surrounded by unknown streets and people.  I felt invisible. No one knew me, and I knew no one. That gave me a strong sense of pleasure. The pleasure of doing things you usually avoid in places where everyday life, routine, and the fear of showing yourself in a way people are not accustomed to expecting from you. I am not sure what I was looking for in doing this. I remember I felt pushed to search for the essence of that world, as I could physically taste that essence. I was looking for an aura of mystery which could rescue me from my nothingness (I called it nothingness, but now I should call it stupidity—because now I realize what an idiot I was). I hoped for goodness from the world, I hoped for a magic of life, I hoped for an encounter which would be my Saviour, the Savi...
Post a Comment
Read more