Gyvenu Lietuvoje jau keletą metų. Vertinu daug dalykų Lietuvoje. Ypač įdomūs man pasirodė žmonės. Mano nuomone, tai žmonės - ypač kilę iš kaimo vietovių, kurie sudaro daugumą - giliai įsišakniję skausmo kultūroje.
Čia dalinuosi savo pastebėjimais, kurie gali būti neteisingi. Jei mano pastebėjimai neteisingi, prašau juos laikyti išoriniais — užsieniečio iš kitos kultūros žvilgsnio pastebėjimais
Pagarba kitam paprastai matuojama laisve: „Kiek toli galiu peržengti savo laisvę, netapdamas problema kitam?“
Lietuvoje šis matas tampa kitu klausimu: „Kiek toli galiu peržengti savo skausmo slenkstį, kad mano skausmas netaptų problema kitam?“
Lietuviška kultūra yra giliai panirusi į skausmo viziją. Taip nutiko dėl daugelio priežasčių, tačiau svarbiausia, mano akimis, yra viena: lietuvis žmogus yra užsidaręs savyje - izoliuota, uždara ir beveik neįveikiama monada.
Lietuvis žmogus turi savo tapatybę, bet ją visada sieja su dominuojančia viešąja mintimi. Jis eina savo keliu, bet visada tuo pačiu keliu, kuriuo eina ir visi kiti.
Kodėl taip yra? Nes lietuvis žmogus gyvena paniręs į vieną dominuojančią mintį: homogeninį mąstymą, kuris gali būti ir vienijantis, ir ribojantis. Jis padeda išlaikyti tapatybę, bet kartu slopina individualumą ir kritinį mąstymą. Šis homogeninis mąstymas paveldėtas iš sovietinio laikotarpio, kai kolektyvinė sąmonė buvo formuojama pagal vieną ideologinę schemą.

Comments
Post a Comment