Tas palyginimas sutrikdė mane (Ištrauka iš "Meilė, šaltibarščiai ir raudoni pomidorai")

Darbe Austėja buvo šauni. Ypač su klientais.

— Kai jie įėję pamato blondinę, iš įsitikinimo pagalvoja, kad šiek tiek kvaila, bet pradėję kalbėtis suvokia ją esant ne tokia ir kvaila – ji sugeba kalbėti ir mąstyti. Yra maloni ir gerai viską paaiškina, – apie save kalbėjo Austėja. – Man patinka kalbėtis su klientais. Ypač patinka pardavinėti. Pardavusi jaučiuosi gerai. Pasitikiu savimi... Vienas iš dailidžių, dirbančių su mumis ruošiant medieną grindims, yra pasakęs, kad jam geriau dirbti su manim, nei su vadovais... Malonus komplimentas, kai dirbu čia tik metus.
— Gerai supratau Austėją. Su lietuviais dirbti nėra lengva. Iš esmės jie visi žydai. Niekad nenori mokėti, visad nori nuolaidos. Sunku jiems įtikti. Dažnai patys nežino, ko nori, tad leidžia nuspręsti savo žmonai. Lietuvės moterys man pasirodė stipresnės nei lietuviai vyrai. Galbūt tikri vyrai Lietuvoje yra moterys. Nebuvau tikras, bet taip atrodė.

O, anot Austėjos, lietuviai buvo panašūs į italus. Bent jau iš savo darbo patirties ji susidarė tokį įspūdį.

— Tikrai? Aš taip nemanau... kuo?

Man pacitavo iš Lietuvos rašytojos, gyvenančios Vokietijoje, Jolitos Herlyn knygos, kurią skaitė: „Lietuviams artimi italai, nepripažįstantys griežtų ribų ir tiesių linijų, nes kiekvieną taisyklę galima pataisyti, o liniją išlenkti.“
Tikrai suglumau. Buvo netikėta. Mane, kuris pabėgo iš Italijos, kuris ketino nutraukti visus ryšius su šia šalimi ir rasti prieglobstį visiškai kitokioje šalyje – Lietuvoje, toks požiūris, toks sugretinimas išmušė iš pusiausvyros. Tas palyginimas sutrikdė mane.
Norėjau, kad lietuviai būtų kitokie nei italai. Ir buvo.

— Visada suras, kaip apeiti taisyklę ir kaip nesilaikyti įstatymo, – staiga pridūrė.

Kai reikėjo išreikšti sudėtingas sąvokas, Austėja kalbėjo lietuviškai.

— Man atrodo, kad priežastys, kodėl vieni ir kiti taip daro, skiriasi, – pasakiau. – Lietuviai istoriškai buvo priversti gyventi režime, nerodyti savo tikrojo „aš“, kad išgyventų. O italams išdavystė ir minčių bei pažadų kaitaliojimas yra kraujuje, tai genetiškai įrašyta jų DNR... Keletą kartų tau esu pasakojęs Antonio Liborio istoriją, ar ne?
— Taip.
— Būtent jis yra tas pamatinis modelis, iš kurio formuojasi visi kiti.
— Bet man atrodo, kad abeji tai daro panašiai... tik jūs pasitikite savimi.

Dėl to „jūs“ man pasidarė šiek tiek nepatogu.

— Mes tai darome, nes negerbiame nei taisyklių, nei kito žmogaus. Galvojame tik apie save, savo gerovę – esame savanaudžiai.

— Jums tiek tautų pavydi tos vidinės laisvės, pasitikėjimo ir mokėjimo mėgautis gyvenimu, bet iš tikrųjų aš matau, kad daugybė italų nėra patenkinti tuo, ką turi... o turite tiek gražių dalykų.
— Iš tiesų mes turime tiek išorinės laisvės, kad viduje tvyro tuštuma. Nieko negerbiame, niekas nieko neprašo gerbti... veidmainystė, kai reikalaujama pagarbos kažkam. Mes tik sugebame skųstis. Pernelyg didelė laisvė yra žalinga.

Diskusija baigėsi, nes įėjo klientas ir nutraukė mus „laba diena“.

Poetry dwells near the divine light's breath

The comparison between poetry and divine light that we proposed HERE finds its perfect explanation in Saint Paul, Letters to the Romans I,19: τὸ γνωστὸν τοῦ θεοῦ φανερόν ἐστιν ἐν αὐτοῖς, ὁ ⸂θεὸς γὰρ αὐτοῖς ἐφανέρωσεν , what can be known of God was manifested to them (in men), indeed God manifested to them. Poetry unveils in the human being the need to be human, i.e.the need for Beauty, for feeling the Beauty in itself and with itself, and this feeling is supported by the divine light. As we are influenced by the idea of Saint Augustine of saeculum , we maintain that poetry belongs to the saeculum and therefore stops on the threshold of the divine light [ I] without crossing that threshold, but it senses the light beyond that threshold. We are taken to that threshold by the human feeling of Beauty within us that leads us up to there: up to that door that it is not possible to cross in our being human, but nevertheless, the very dwelling on that threshold is illuminated by the ve...

Similarities between Lithuanian, Sanskrit and Ancient Greek: the sigmatic future

by Fabrizio Ulivieri Lithuanian is the most archaic among all the Indo-European languages spoken today, and as a result it is very useful, indeed, indispensable in the study of Indo-European linguistics. The most important fact is that Lithuanian is not only very archaic, but still very much alive, i. e., it is spoken by about three and a half million people. It has a rich tradition in folklore, in literature, and it is used very successfully in all walks of modern life, including the most advanced scientific research. Forced by our interest for this piece of living archaism, we go deeper in our linguistic survey. One of the most noticeable similarities is the future (- sigmatic future -). Lithuanian has preserved a future tense from prehistoric times: it has one single form, e.g. kalbė-siu 'I will speak', etc. kalbė-si kalbė-s kalbė-sime kalbė-site kalbė-s This form kalbėsiu is made from the stem kalbė-(ti) 'to speak', plus the ancient stem-end...

My world before and after the so-called Pandemic

Prior to the so-called pandemic, the world was different. I was different. One of my greatest moments of pleasure was visiting unknown cities, lost in the unknown, following an unknown flux of life surrounded by unknown streets and people. I felt invisible. No one knew me, and I knew no one. That gave me a strong sense of pleasure. The pleasure of doing things you usually avoid in places where everyday life, routine, and the fear of showing yourself in a way people are not accustomed to expecting from you. I am not sure what I was looking for in doing this. I remember I felt pushed to search for the essence of that world, as I could physically taste that essence. I was looking for an aura of mystery which could rescue me from my nothingness (I called it nothingness, but now I should call it stupidity—because now I realize what an idiot I was). I hoped for goodness from the world, I hoped for a magic of life, I hoped for an encounter which would be my Saviour, the Savi...

Fabrizio Ulivieri - Content Creator

Search This Blog