Antano Maceinos skirtis tarp „asmens“ ir „asmenybės“ yra itin įžvalgi. Viena vertus, ši skirtis primena Heideggerio atskyrimą tarp ontinio ir ontologinio, o kita vertus – Williamo Desmondo skirtį tarp Pirmojo ir Antrojo Etoso: pirmasis etosas reiškia Pirminę Duotybę, o antrasis – istorinį, refleksyvų ir kultūriškai išskleistą santykį su ja.
Toliau pateikiama trumpa Maceinos pozicijos santrauka.
Maceina aiškiai skiria asmenį ir asmenybę.
Toliau pateikiama trumpa Maceinos pozicijos santrauka.
Maceina aiškiai skiria asmenį ir asmenybę.
Trumpai tariant, asmuo yra ontologinis faktas, o asmenybė – dvasinis laimėjimas.
Asmuo
Kiekvienas žmogus yra asmuo.Asmuo yra žmogiškos būtybės pagrindas, jos ontologinis statusas.
Tai reiškia:
Tai reiškia:
- asmuo yra duotybė, nepasirenkama ir neįgyjama
- jis nematuojamas galiomis ar pasiekimais
- asmuo yra tiesiog Aš, toks pat kaip visi kiti Aš
- asmuo yra būties centras, iš kurio kyla galimybė tapti asmenybe
Maceina pabrėžia, kad asmuo yra prigimtinis, todėl visi žmonės yra lygūs kaip asmenys.
Asmenybė
Ne kiekvienas žmogus yra asmenybė.Asmenybė – tai asmens galių išsiskleidimas, dvasinis ir kūrybinis augimas.
Tai reiškia:
Kaip rašo Maceina:
„Asmuo yra žmogiškosios būtybės pagrindas, tuo tarpu asmenybė yra didesnis ar mažesnis jos galių išsiskleidimas.“
Tai reiškia:
- asmenybė yra rezultatas, o ne duotybė
- ji matuojama galiomis ir jų išskleidimu
- asmenybė atsiskleidžia kūryboje, veikloje, atsakomybėje, dvasinėje brandoje
- asmenybe tampama aktyviai realizuojant savo vidinį pašaukimą
Kaip rašo Maceina:
„Asmuo yra žmogiškosios būtybės pagrindas, tuo tarpu asmenybė yra didesnis ar mažesnis jos galių išsiskleidimas.“
Comments
Post a Comment