The modern man has been pushed into the underground like the man in the well known Dostoevsky's novel
Alvydas Jokubaitis, a Lithuanian political philosopher, probably the most brilliant thinker in Lithuania, spotted the red line that unites the Communist regime and the current globalism, especially EU globalism, in the obliteration of the Christian homo interior concept, even though that concept belongs de facto to the Humanism and to the Renaissance as well and therefore it is not exclusively of Christianity, we have to bear in mind that those centuries were centuries when that concept began to slide towards a reductio ad hominem sine Deo, that has never ended. And today we see the horrific results.
But let's follow Jokubaitis in his reasoning:
[I] Sovietinio žmogaus virtimas liberalios demokratijos žmogumi nepakeitė sovietinio žmogaus priklausisuma. Posovietinio laikotarpiu toliau puoselėjamos naujo žmogaus ir naujos visuomenės viltys. Tikima, kad santvarka gali išspręsti visas žmogaus problemas. Manoma, kad geras žmogus atsiranda tik dėl geros santvarkosomybės nuo visuomenės įspūdžio. Sovietiniai marksistai sakydavo, kad žmogus yra socialinių santykių visuma.
The transformation of the Soviet man into a man of liberal democracy did not change the Soviet man's dependence on the influences of society. Soviet Marxists used to say that man is the totality of social relations. In the post-Soviet period, the hopes of a new person and a new society continue to be nurtured. It is believed that the system can solve all human problems. It is believed that a good man arises only from a good system.
[II] Politinio gyvenimo retorika pagrįsta kovos už žmogaus teises šūkiais, tačiau užmiršstamas tas, kurį krikščionys vadina vidiniu žmogumi. Sukurta daug humanitarinių it socialinių mokslų, tačiau jų atstovai domisi ne asmeniu, o jo determinantais.
The rhetoric of political life is based on the slogans of the struggle for human rights, but it is forgotten what Christians call the inner man. A network of social and humanitarian sciences has been created, but their representatives have never been interested in the person, but in his determinations.
[III] Vidinis žmogus išstumtas už politinio mąstymo ribų. Politikai daug kalba apie rūpinimąsi asmeniniu, tačiau iš tikrųjų rūpinimąsi tik jo determinantais. Apie vidinį žmogų galima išgirsti rečiau negu apie bendrąjį vidaus produktą ir prekybą naujomis prekėmis.
The inner man has been pushed aside, beyond political thinking. Politicians talk a lot about caring for the individual, but they actually care only about his determinants. The concept of the inner person may have less value than the gross domestic product and the trade with new goods
[IV] Tai ne atsitiktinumas. Moderniųjų socialinių mokslų atstovai ir politikai pastaruosius amžius pamažu vis labiau atprato kalbėti apie vidinį žmogų ir labiausiai rūpinosi jo išoriniais determinantais. Galima sakyti, kad jie žmogų išstumė į pogrindį, kaip apie tai rašė Dostojevskis.
This is not a coincidence. Representatives of modern social sciences and politicians in recent centuries have gradually stopped talking about the inner man and have cared most about his external determinants. It can be said that they pushed the man into the underground, as Dostoevsky wrote about it.
But let's follow Jokubaitis in his reasoning:
[I] Sovietinio žmogaus virtimas liberalios demokratijos žmogumi nepakeitė sovietinio žmogaus priklausisuma. Posovietinio laikotarpiu toliau puoselėjamos naujo žmogaus ir naujos visuomenės viltys. Tikima, kad santvarka gali išspręsti visas žmogaus problemas. Manoma, kad geras žmogus atsiranda tik dėl geros santvarkosomybės nuo visuomenės įspūdžio. Sovietiniai marksistai sakydavo, kad žmogus yra socialinių santykių visuma.
The transformation of the Soviet man into a man of liberal democracy did not change the Soviet man's dependence on the influences of society. Soviet Marxists used to say that man is the totality of social relations. In the post-Soviet period, the hopes of a new person and a new society continue to be nurtured. It is believed that the system can solve all human problems. It is believed that a good man arises only from a good system.
[II] Politinio gyvenimo retorika pagrįsta kovos už žmogaus teises šūkiais, tačiau užmiršstamas tas, kurį krikščionys vadina vidiniu žmogumi. Sukurta daug humanitarinių it socialinių mokslų, tačiau jų atstovai domisi ne asmeniu, o jo determinantais.
The rhetoric of political life is based on the slogans of the struggle for human rights, but it is forgotten what Christians call the inner man. A network of social and humanitarian sciences has been created, but their representatives have never been interested in the person, but in his determinations.
[III] Vidinis žmogus išstumtas už politinio mąstymo ribų. Politikai daug kalba apie rūpinimąsi asmeniniu, tačiau iš tikrųjų rūpinimąsi tik jo determinantais. Apie vidinį žmogų galima išgirsti rečiau negu apie bendrąjį vidaus produktą ir prekybą naujomis prekėmis.
The inner man has been pushed aside, beyond political thinking. Politicians talk a lot about caring for the individual, but they actually care only about his determinants. The concept of the inner person may have less value than the gross domestic product and the trade with new goods
[IV] Tai ne atsitiktinumas. Moderniųjų socialinių mokslų atstovai ir politikai pastaruosius amžius pamažu vis labiau atprato kalbėti apie vidinį žmogų ir labiausiai rūpinosi jo išoriniais determinantais. Galima sakyti, kad jie žmogų išstumė į pogrindį, kaip apie tai rašė Dostojevskis.
This is not a coincidence. Representatives of modern social sciences and politicians in recent centuries have gradually stopped talking about the inner man and have cared most about his external determinants. It can be said that they pushed the man into the underground, as Dostoevsky wrote about it.
Comments
Post a Comment