Darbe Austėja buvo šauni. Ypač su klientais.
— Kai jie įėję pamato blondinę, iš įsitikinimo pagalvoja, kad šiek tiek kvaila, bet pradėję kalbėtis suvokia ją esant ne tokia ir kvaila – ji sugeba kalbėti ir mąstyti. Yra maloni ir gerai viską paaiškina, – apie save kalbėjo Austėja. – Man patinka kalbėtis su klientais. Ypač patinka pardavinėti. Pardavusi jaučiuosi gerai. Pasitikiu savimi... Vienas iš dailidžių, dirbančių su mumis ruošiant medieną grindims, yra pasakęs, kad jam geriau dirbti su manim, nei su vadovais... Malonus komplimentas, kai dirbu čia tik metus.
— Gerai supratau Austėją. Su lietuviais dirbti nėra lengva. Iš esmės jie visi žydai. Niekad nenori mokėti, visad nori nuolaidos. Sunku jiems įtikti. Dažnai patys nežino, ko nori, tad leidžia nuspręsti savo žmonai. Lietuvės moterys man pasirodė stipresnės nei lietuviai vyrai. Galbūt tikri vyrai Lietuvoje yra moterys. Nebuvau tikras, bet taip atrodė.
O, anot Austėjos, lietuviai buvo panašūs į italus. Bent jau iš savo darbo patirties ji susidarė tokį įspūdį.
— Tikrai? Aš taip nemanau... kuo?
Man pacitavo iš Lietuvos rašytojos, gyvenančios Vokietijoje, Jolitos Herlyn knygos, kurią skaitė: „Lietuviams artimi italai, nepripažįstantys griežtų ribų ir tiesių linijų, nes kiekvieną taisyklę galima pataisyti, o liniją išlenkti.“
Tikrai suglumau. Buvo netikėta. Mane, kuris pabėgo iš Italijos, kuris ketino nutraukti visus ryšius su šia šalimi ir rasti prieglobstį visiškai kitokioje šalyje – Lietuvoje, toks požiūris, toks sugretinimas išmušė iš pusiausvyros. Tas palyginimas sutrikdė mane.
Norėjau, kad lietuviai būtų kitokie nei italai. Ir buvo.
— Visada suras, kaip apeiti taisyklę ir kaip nesilaikyti įstatymo, – staiga pridūrė.
Kai reikėjo išreikšti sudėtingas sąvokas, Austėja kalbėjo lietuviškai.
— Man atrodo, kad priežastys, kodėl vieni ir kiti taip daro, skiriasi, – pasakiau. – Lietuviai istoriškai buvo priversti gyventi režime, nerodyti savo tikrojo „aš“, kad išgyventų. O italams išdavystė ir minčių bei pažadų kaitaliojimas yra kraujuje, tai genetiškai įrašyta jų DNR... Keletą kartų tau esu pasakojęs Antonio Liborio istoriją, ar ne?
— Taip.
— Būtent jis yra tas pamatinis modelis, iš kurio formuojasi visi kiti.
— Bet man atrodo, kad abeji tai daro panašiai... tik jūs pasitikite savimi.
Dėl to „jūs“ man pasidarė šiek tiek nepatogu.
— Mes tai darome, nes negerbiame nei taisyklių, nei kito žmogaus. Galvojame tik apie save, savo gerovę – esame savanaudžiai.
— Jums tiek tautų pavydi tos vidinės laisvės, pasitikėjimo ir mokėjimo mėgautis gyvenimu, bet iš tikrųjų aš matau, kad daugybė italų nėra patenkinti tuo, ką turi... o turite tiek gražių dalykų.
— Iš tiesų mes turime tiek išorinės laisvės, kad viduje tvyro tuštuma. Nieko negerbiame, niekas nieko neprašo gerbti... veidmainystė, kai reikalaujama pagarbos kažkam. Mes tik sugebame skųstis. Pernelyg didelė laisvė yra žalinga.
Diskusija baigėsi, nes įėjo klientas ir nutraukė mus „laba diena“.
No comments:
Post a Comment